Varėnos legendos

VARĖNA

Senų senovėje šiuose kraštuose gyveno žvejų ir medžiotojų gentis. Žmones globojo pramotė Varėnė. Ji dažnai pasiversdavo vilke ir varydavo miško žvėris į medžiotojų žabangas, pasivertusi didžiule lydeka, suvarydavo upių ir ežerų žuvis į tinklus.Gentis klestėjo, gerai buvo, kol žmonės tikėjo savo pramote ir atnašavo aukas. Žmonės gyveno vis geriau, tad pradėjo didžiuotis savimi, vis rečiau prisimindavo genties pramotę Varėnę. O ji, pasijutusi nereikalinga, kažkur iškeliavo. Jos vardas liko į Merkį įtekančiai upei, prie kurios gyveno žvejų ir medžiotojų gentis.

LIŠKIAVA

Buvo trys broliai, dideli ir galingi karaliai. Vienas jų apsigyveno Liškiavoj antras – Merkinėj, trečias – Punioj. Visi jie buvo stabmeldžiai, ir visi žmonės dar čia buvo stabmeldžiai. Vyriausias jų visų buvo tasai, kuris Liškiavoje buvo apsigyvenęs. Jisai vedė raganą, vardu Vokė. Toji ragana, velniams padedant, per keturiasdešimt keturias naktis pastatė jam didelius akmeniniu rūmus ir apvedė juos aukštomis sienomis. Žmonės tuos rūmus vadino pilimi. Tie rūmai turėjo trejus vartus, ir tie vartai buvo iš gryniausio vario padaryti .Iš tos pilies po žeme buvo prakastas kelias į kitą Nemuno pusę. Kai kas sako, kad kelias ejęs Raigardan ir net Merkinėn. Dar seniau žmonės pasakodavo, kad jie patys yra matę tą urvą, kuriuo po žeme kelias ėjo, ir yra juo nuėję kelias varsnas. Bet ten labai tamsu ir baisu, todėl toliau niekas eiti nedrįsdavo.

Liškiavos karalius, įsitaisęs tokius stiprius rūmus, ėme spausti savo brolius, panoro visu juos išvaryti. Ir žmones irgi labai vargindavo ir plėšdavo. Ypač jo žmona Vokė, kuri mito tik mažų vaikų mėsa. Tada žmonės sukilo ir apgulė pilį. Daugel ten žuvo žmonių ir gal būtų pilies nepaėmę, nenugaleję to pikto karaliaus. Nes kiek jo kareivių dieną uzmuša, nakčia Vokė, išėjusi ant bokšto, sušunka dideliu balsu, ir visi užmuštieji vel atgyja. Bet atsirado vienas narsuolis, kuris priselino ir, kai tik Voke pasirode, šovė į ją sidabriniu guziku ir nukovė ją. Mat raganos paprasta kulipka neima. Tuomet žmones išgriove pilį ir patį piktą karalių užmušė.

Vincas Krėvė

GLĖBAS

Buvo šitame šone Varėnos tokie kloniai ir ten laukai. Ten tas ežeras vieną gražią dieną
susijudino ir eina, eina per Merkio upę. Šone žmogus ganė jaučius. Ir vienas jo jautis vadinosi
Glėbas. Ir tas žmogus tam savo jaučiui šaukia:
- Kur tu, Glėbai eini?
Ir tas ežeras toje vietoje apsistojo. Ir šiandien stovi, ir vadinasi Glėbu.

KANIAVĖLĖ

Čia per mišką ir per laukus bėga nedidelė upelyte, vadinama Kaniavale, nuo Kaniavos kaimo;
Kaniavos kaime ji prasideda. Ir ant tos upelytės norėjo pastatyti malūną kažkos tenai žmogelis.
Padarė pylimą ir užtvarą. Ir po kiekvienos nakties sugriauna tą pylimą vanduo. Ir vieną kartą, ir
kitą, ir trečią. Ir tam prisisapnavo, kad sako:
- Kaniavėlė panelė tau nemals!
Ir jis nuo to metė jau taisyti malūną, tiktai kad tas pylimas ir dabartės žymus.

MERGEŽERIS

Mergežerio kaime yra nedidelis ežeras, kurio vandenis papildo šaltinis. Senovėje vietoj šaltinio buvo didelė versmė, kuri neužšaldavo per didžiausius šalčius. Žvėrys ateidavo prie jos atsigerti. Ežero pakrantėje gyveno tėvas su dukra.Vienais metais buvo ilga ir šalta žiema. Baigėsi maisto atsargos. Reikės jau abiem mirti badu. Jiedu savo landynėje tarėsi, kaip baigti gyvenimą. Nutarė – vienas turi žūti,o kitas sulauks pavasario. Tėvas sako:

- Aš jau senas. Papjauk mane ir, kol suvalgysi, ateis pavasaris.
- Geriau pati mirsiu, bet prieš tėvą rankos nekelsiu,- atsakė duktė. – Eisiu į versmę, nusiprausiu ir prisigirdysiu. Tu ištrauk mane, valgyk ir sulauk pavasario.

Duktė nubėgo prie versmės ir rado joje briedį. Atėjęs gerti, ragais užsikabino už krūmo, paslydo ir prigėrė.Parbėgo dukra namo ir sako:

-Abu likome gyvi, nes versmėje guli prigėręs briedis.

Kol tėvas su dukra valgė briedieną, atėjo pavasaris ir jie abu išliko gyvi. Duktė ištekėjo, turėjo daug palikuonių. Jie visi įsikūrė prie ežero. Kaimą pavadino Mergežeriu.

DERGOKALNIS

Tarp Marcinkonių ir Mančiagirės yra gana aukštas kalnas, Dergokalniu vadinamas, ant jo daug akmenų. Apie šį kalną yra išlikęs toks padavimas. Senovėje čia gyvenęs garsus lietuvių karvedys Dergas. Jis buvęs nenugalimas kare, be to, dar ir burtininkas – galėjęs iššaukti pragaro galybes sau į pagalbą. Kai Lietuvą užpuolė visa naikinantieji švedai, jie pasiekę ir Dergo vietovę. Karvedys buvęs visiškai nepasiruošęs ir negalėjęs sušaukti gintis reikalingų karių. Švedai apgulę vietovę ir siauru žiedu spaudę Dergą, norėdami jį nužudyti. Neberasdamas kitos išeities, Dergas pasišaukęs į pagalbą pragaro galybes. Visi švedai virtę akmenimis, nuklodami jais kalną. Kas pačiam Dergui atsitiko, padavimas nesako.

JOGAILOS KALNAS

Medžiojo kartą Jogaila Gudų girioje ir daug briedžių, danielių, lūšių, stumbrų nudobė. Daug statinių žverienos buvo prisūdyta. Ir nušovė Jogaila tąsyk vieno kalno papėdėje milžiną stumbrą – kito tokio visoje girioje neliko. Iki vidurnakčio puotavo medžiokliai ant to kalno. Kepė stumbrieną, gėrė midų. Prie laužo šokdino dresiruotą mešką iš Merkinės. 0 milžino stumbro ragus Jogaila į savo pilį parsivežė. Pavadino žmones tą kalną Jogailos vardu.

PERLOJA

  1. Neatmenamoje senoveje Perlojoje buvo kunigaikštiją, kurią valdė kunigaikštis Perlius. Čia jis buvo pastatęs dvarą iš vienų perlų. Taip ir kilęs miestelio pavadinimas. Perlojoje buvo kelios bažnyčios ir dvidešimt kalvių. Perlojos miestas tęsėsi nuo Merkinės ligi V arėnos.
  2. Senovės Perlojos sodyba buvo apie vieną kilometrą į šiaurę nuo dabartimo kaimo, prie Mildupes upelio ir Ašerinio ežero. Pagal senoves padavimus Mildupės ir Merkio santakoje, stovėjusi lietuvių deivės Mildos šventykla. Šventyklos aukuro akmuo ir dabar stovi toje vietoje, jame įtaisytas geležinis kryželis, todėl šis akmuo laikomas šventu.
  3. Užpuolus priešams Perloją, moterys su vaikais pasislėpė nepraeinamose Šačių balose, o vyrai stojo kovon. Bet priešas buvo nepalyginamai gausesnis, todėl visi vyrai žuvo, o sodyba buvo sunaikinta Sugrįžusios moterys rado tik pelenus ir vyrų lavonus, ir dėl to taip verkusios, kad iš jų ašarų susidaręs ežerėlis.

PAPERLOJYS

Vienas žmogus nuėjo meškerioc prie ežero ir žiūri – siūlas iš ežero ir pririštas in žolį. Jis paėme už galo ir vynioja kamuolaicin. Jau sunkiau, sunkiau traukc. Jau girdzi, kad gieda ežere. Jau jam sunkiau, sunkiau. Jau paskui kryžėkai pasirode, jau jis nepatraukia. Tai jis padėjo kamuolėlį ant krašto ir nubėgo atsivesc daugiau žmonių Kad jis būtų pririšis tų siūlų, o jis tik tep padėjo. Atsivedė daugiau žmonių. Nei to kamuolaicio, nei tų kryželių. Kad būt daugiau buvį, gal būt ir ištraukį.

LEGENDINIAI ŠARŪNO KALNAI

Merkinės krašte yra du Šarūno kalnai. Nors juos skiria maždaug trys kilometrai, tačiau abudu jungia Vinco Krėvės veikalas „Šarūnas”. Vieną jų – Balyno kalną – Krėvė „Šarūne” vaizduoja kaip tvirtovę – pilį, kur viešpatavęs kunigaikštis Šarūnas. Gat dėl to šį kalną subartoniškiai dar vadina Šarūno kalnu. Antras kalnas, esantis prie Straujos upelio, nuo seno žmonių vadinamas irgi Šarūno kalnu.

Padavimai byloja, kad Šarūno kalną sunešė kareiviai. Jame esą palaidotas kažkoks karžygys ir dideli turtai. Ypač paplitęs pasakojimas, kad seniau kalne vaidenęsis raitelis, pasibalanojęs žilą arklį, kad ten lakstydavęs žvengdamas arklys, kuris vydavęsis pravažiuojančius pro kalną.

Senovėje Balyno kalne buvusi ola ir didelis akmuo – dangtis. Toj oloj gyvenęs galingas vadas ar „karalaitis” su savo narsiais karžygiais. Kai užpuldavę priešai, jis su kariais iššokdavęs iš kalno, sumušdavęs juos, ir vėl olon visi sulįsdavę, o angą uzsidengdavę tuo dideliu akmeniu.

VELNIO AKMUO ŠVEDUBRĖS KAIME

Kadaise Raigardo miestą valdęs piktas ir mėgstantis lėbauti kunigaikštis. Supykę
ant jo velniai ir pasiuntę stipruolį kad kunigaikštį nužudytų, o Raigardo miestą sugriautų.
Velnias nešasi didžiulį akmenį, tačiau Raiardo sugriauti nespėjęs – gaižiai užgiedoję ir
tekę akmenį palikti Švendubrės kaime. Tad žmonės jį ir praminę Velnio akmeniu.

VARĖNĖS EŽERAS

Senų senoveje, kai Lietuvą valdė žiaurūs ponai, gyveno senukas, kuris nieko neturejo, tik vieną
vienintelę dukrelę, kurią vadino Varėne. Kai senukas visai paseno ir negalėjo dirbti, atidavė savo
vienturtėlę didžiam bajorui ganyti jaučius. Vieną ankstyvą rytą išgine juos pme didelio ežero,
kuris tuomet neturėjo pavadinimo. Paliko ganytis gyvulius, o pati atsisedo prie ežero ir
ilgai žiūrėjo į nerimstančias putotas ežero bangeles. Atėjo jos pasižiūrėti ponas, kaip mergaitė
gano gyvulius ir pamatė ją sėdinčią prie ežero. Paėme jis ir įstūmė Varėnę į vandenį. Mergaitė buvo
nedidelė ir negalėjo išsigelbėti. Nenorejo žmonės pamiršti jos ir gerų mergaitės darbų, tai
pavadino tą ežerą Varėnės vardu.



WordPress theme: Kippis 1.12